Istorikas: nelaimė, kad per Vasario revoliuciją Lietuva buvo užimta vokiečių

2017-02-23 10:08 - diena.lt

Taip LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas Kastytis Antanaitis. Anot istoriko, pačioje Rusijoje po revoliucijos Laikinoji vyriausybė nesugebėjo susitvarkyti su problemomis – nebuvo net kam valyti gatvių. Kita vertus, demokratinės santvarkos įvedimas buvo didelis politinis laimėjimas, o piliečių balso teisės suteikimas visiems gyventojams – socialinis perversmas. – Pradėkime nuo priežasčių. Tiek vidaus situacija Rusijos imperijoje, tiek tarptautinė padėtis karo nualintoje Europoje buvo palanki judėjimams prieš vyriausybes ir caro valdžią? – Taip, be abejo. Galima kalbėti apie tikrą sisteminę krizę, nes Rusijoje ir elitas, ir caro aplinka, ir biurokratinis aparatas tarpusavyje vis labiau skilo, priešinosi ir negalėjo surasti bendrų tikslų. Tiesą sakant, net eilinis imperijos gyventojas negalėjo pasakyti, dėl ko kariaujama. Karas nebuvo populiarus. 1916 m. senoji ikikarinė Rusijos armija buvo išvesta iš rikiuotės. Naujai pakviesti kareiviai buvo vyresnio amžiaus, nelinkę entuziastingai kariauti. Galiausiai prasidėjo tai, ko galima buvo tikėtis, – duonos tiekimo sutrikimai, nulemti neefektyvios biurokratijos. Lietuva 1918 m. vasario 16 d. į šį milžinišką geopolitinį konfliktą atėjo su 200 šautuvų, tad tai – juokai, palyginti su latviais, estais ar suomiais, kurie atsilaikė ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus. Jiems nekilo tokios išgyvenimo grėsmės, kaip lietuviams. Rusija paprasčiausiai nebuvo įvedusi kokios nors nacionalinės maisto skirstymo kortelių sistemos, kuri buvo kitose šalyse. Tokios sistemos Petrograde nebuvo, tad žiemą dėl sunkių gamtinių sąlygų ir transporto problemų ėmė trūkti duonos. Klaida buvo tai, kad duonos trūko ir kariuomenėje. Kareivių davinys buvo sumažintas net trečdaliu. Žinoma, eilinis kareivis buvo pasipiktinęs ir į tokią valdžią žiūrėjo neigiamai. – Pastebima, kad revoliucija prasidėjo neorganizuotai, politinės partijos nebuvo tam pasiruošusios. Kas buvo pagrindinė revoliucijos jėga? – Pagrindine revoliucijos jėga tapo Petrogrado darbininkai. Dėl stovėjimo nuolatinėse eilėse jie pradėjo streikuoti reikalaudami duonos. Tai tapo tokiais vaikščiojančiais streikais, kai viena streikuojanti gamykla žygiuodavo į kitą ir nutraukdavo jos darbą. Vasario 21–26 d. streikuota ir demonstracijos rengtos praktiškai visame Petrograde. Gatvėse buvo šimtai tūkstančių žmonių, su kuriais nei policija, nei kariuomenė nieko negalėjo padaryti. Tikras lūžis įvyko vasario 26–27 d. Petrograde kariuomenės netrūko, bet kareiviai neturėjo noro padėti policijai. Buvo atsisakoma padėti malšinti demonstrantus. Vasario 27 d. vyko karininkų, kurie atsisakė malšinti demonstrantus, šaudymas. Todėl prie tų šimtų tūkstančių gatvėse esančių demonstrantų prisijungė 600, vėliau – 20 tūkst., galiausiai – 80 tūkst. kareivių. Jie buvo ginkluoti, pradėjo puldinėti policijos įstaigas, kalėjimus, vaikyti karinius dalinius, bandančius gatvėse įvesti tvarką. – Po revoliucijos aukščiausia valdžia Rusijoje tapo Laikinoji vyriausybė. Tačiau atrodo, kad taip buvo tik teoriškai, nes realią tvarką šalyje darė darbininkų ir kareivių tarybos. – Įvyko tai, kas galėjo įvykti pagal patį blogiausią scenarijų. Caras, išgirdęs apie neramumus Petrograde, išvaikė ketvirtąją Rusijos Dūmą. Taip nutraukė vienintelio organo, turėjusio šiokį tokį legitimumą, veiklą. Laikinoji vyriausybė – iš pradžių tiesiog laikinasis Dūmos komitetas. Vėliau vyriausybė sudaryta bendradarbiaujant su Petrogrado taryba. Tai neturėjo jokio normalaus teisinio statuso ir pretenduoti į valdžią Rusijoje nei pagal to meto įstatymus, nei pagal bendrą supratimą negalėjo. Tai buvo tokia visuomeninė iniciatyva politikoje. Savo valdžią įtvirtinti siekė ir menševikai, ir eserai, ir bolševikai. Tarybos nesirėmė jokiu išrinkimu, tai buvo toje teritorijoje esančių ginkluotų ir aktyvių revoliucionierių susirinkimas. Vadinamoji dvivaldystė baigėsi Laikinosios vyriausybės pergale po to, kai liepos mėnesį bolševikai pabandė surengti pirmą valstybinį perversmą. Laikinoji vyriausybė vis dėlto atrodė kaip intrigantų susirinkimas. Jais galima žavėtis, bet jei valstybėje tvarkosi prastai, labai lengva nuo jų nusisukti. Buvo idėja surengti visuotinius lygius slaptus rinkimus, išrinkti Steigiamąjį susirinkimą, kuris būtų naujojo parlamento ir demokratijos pagrindas. Tačiau rinkimai vyko jau po bolševikinio perversmo ir Steigiamas susirinkimas dirbo tik vieną dieną – bolševikai jį taip pat išvaikė. – Pažvelkime į Vasario revoliucijos pasekmes. Ar tarp svarbiausių – Romanovų dinastijos žlugimas? – Tai – viena iš pasekmių. Nikolajus II atsistatydino, valdžią atidavė savo broliui Michailui. Šis atsisakė perimti sostą, kol nebus išrinktas Steigiamas susirinkimas. Matyt, jis tikėjosi konstitucinės monarchijos. Tačiau toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Norėčiau priminti – kad ir kaip žiūrėtume į Rusijos imperiją, Nikolajus II oficialiai buvo pripažintas paskutiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir paskutiniu Žemaitijos kunigaikščiu. Ši dinastija nuo politinės scenos pasitraukė visiems laikams... [visa naujiena]