Dvylikametis nepabūgo akistatos su ugnimi

2017-08-06 10:40 - diena.lt

Vietos didvyris Linksma, padykusi ir stipri mergaitė. Ar myliu ją? Taip , – rugpjūčio 3 d. dvyliktąją vasarą sveikinęs Arminas prie šono stipriai priglaudė vietoje nenustygstančią dvejų metukų sesutę Elzę. Surinkęs popierinius lankstinukus ir rašymo priemones, kurias gavo dovanų gimtadienio proga, berniukas alkūnėmis pasirėmė į medinį suolelį šalia vagonėlio ant ratų ir kartu su mažąja ėmė kažką piešti. Vos kelių dešimčių kvadratinių metrų, kaimynų skolintas mobilusis namelis – laikinoji šeimos pastogė. Nuolatinės Ivkovai neteko besibaigiant liepai, kai ugnis pasiglemžė Šakių rajone, Mikytų kaime, stūksojusį seną medinuką su visu šeimos užgyventu turtu. Iki šios nelaimės svajojau būti dailininku, dabar galvoju apie gaisrininko gelbėtojo darbą. Kita vertus, laiko dar yra daug, nėra kur skubėti renkantis profesiją, – kukliai šyptelėjo Arminas, kurį dabar vietos gyventojai vadina savo didvyriu. – Ar jaučiuosi padaręs žygdarbį? Sunku pasakyti. Manau, tokia kiekvieno brolio pareiga – gelbėti savo sesę. Ugnis įsiplieskė akimirksniu Tuo metu, kai namuose įsiplieskė pirmosios liepsnos, Arminas su šunimis ir triušiais žaidė lauke, o sesutė Elzė savo lovelėje gaudė popietės miego sapnus. Gyvi liko šunys ir triušiai, su kuriais žaidžiau. Tik Boikos nepavyko išgelbėti. Nepagalvojau. Vos tik išgirdęs šaižų dūmų detektoriaus signalą, berniukas tekinas pasileido į namo galą, kurį jau buvo apėmę tiršti dūmų kamuoliai. Atmintinai žinau, kas ir kur padėta namuose, todėl sesę suradau apčiuopomis. Stvėriau ją ir bėgau lauk. Betoninis namas turbūt taip greit nedegtų, o štai mūsų medinukas užsiplieskė akimirksniu , – tos dienos įvykius dėliojo jaunasis didvyris. Pasinaudojęs arčiausiai gyvenančių kaimynų mobiliojo ryšio telefonu apie nelaimę Arminas pirmiausia pranešė bendruoju pagalbos telefonu 112 ir tik vėliau surinko artimųjų numerį. Kaip tyčia, savąjį telefoną tądien palikau namuose. Pirmą kartą Arminas vyrui paskambino apie 16 val. ir paklausė, kada grįšime. Kai darsyk, maždaug po pusvalandžio, kitame laido gale išgirdau Armino balsą ir žodžius mama, mes degame , pagalvojau, kad jis nevykusiai juokauja , – lemtingą skambutį prisiminė keturių vaikų mama Jovilė Ivkova. Anksčiau už tėvus namus tądien pasiekė vyresnysis Armino brolis Erlendas. Pamatęs liepsnas jis šoko vidun, manydamas, kad viename iš kambarių tebėra jaunesnis broliukas su sesute. Pasak Armino, vėliau brolį iš degančio medinuko ištempė ugniagesiai. Kremtasi dėl kačiuko J.Ivkova nebeatsimena, kaip po sūnaus skambučio atsidūrė šalia degančių namų, tačiau akimirkos, kai apkabino iš išgąsčio virpančius vaikus, ji esą niekada nepamirš. Suvokimas, kas atsitiko ir ko netekome, atėjo kiek vėliau. Vis dėlto didžiausias turtas yra mano rankose. Visa kita užgyvenama , – dvylikametį ir pagrandukę, kuriai liepos 21-oji tapo antra gimimo diena, bučiniais apibėrė motina. Liepsnoje supleškėjo visi šeimos daiktai. Ugnies liežuviai nepalietė tik to, kas buvo sukrauta malkinėje: kastuvų, grėblių ir kitų darbui lauke reikalingų įrankių. Gyvi liko šunys ir triušiai, su kuriais žaidžiau. Tik Boikos nepavyko išgelbėti. Nepagalvojau... – narsuolis akimirką susigraudino ir tik nurijęs netekties kartėlį, tęsė pasakojimą. Pasirodo, gaisras pasiglemžė vos kelių savaičių katinėlį, kurį Arminas pavadino nelegalių kovų čempiono Jurijaus Boikos garbei. Pažadu, mes tikrai turėsime kitą katinėlį, – glostydama sūnaus galvą jį ir save ramino J.Ivkova. – Turėsime ir naujus namus. Galvoju imti paskolą. Per dešimt metų išsimokėsime, nes čia ilgai gyventi negalėsime. Žvelgdama į eglaičių apsuptą vagonėlį moteris prasitarė, kad jame nėra nei vandens, nei elektros. Stovi tik dujų balionas... [visa naujiena]