E. Subata: neužtenka gydyti abstinencijas

2017-11-19 11:24 - diena.lt

Vadovauti respublikiniam centrui paskirtas iki šiol tik Vilniaus priklausomybės ligų centrui vadovavęs psichiatras Emilis Subata interviu BNS pripažino, kad centruose trūksta personalo, tačiau tikisi, kad žmonių pavyks pritraukti pakėlus atlyginimus, pagerinus priklausomybės centrų pastatų būklę. – Kaip funkcionuoja priklausomybės ligų centrai nubyrėjus daliai personalo? Seimo narys Antanas Matulas neseniai skelbė, kad kai kurie centrai beveik sunaikinti. Ar iš tikrųjų taip trūksta žmonių, kad centrai realiai negali veikti? – Iš tikrųjų išėjo nemažai žmonių – 75 per visus penkis priklausomybės ligų centrus, iš jų šeši gydytojai, tai su tam tikromis problemomis susiduriame. Pavyzdžiui, Klaipėdoje dirba trys skyriai, kuriuose yra po pusę gydytojo etato, o Šiauliuose jau šią savaitę bus trys gydytojai, kurie dirba daliniu krūviu, tai yra du gydytojai po ketvirtuką ir viena gydytoja aštuntadaliu etato, dar kalbiname vieną gydytoją dirbti puse arba ketvirčiu etato. Panevėžyje liko trys gydytojai, išėjo vienas. Kaune ir Vilniuje kaip ir visas personalas liko. Gydytojai yra aktualiausia, nes juos prisivilioti su mūsų atlyginimais yra sunkiausia. Ir tai aktualu ne tik mūsų įstaigai. Iš tikrųjų išėjo nemažai žmonių – 75 per visus penkis priklausomybės ligų centrus, iš jų šeši gydytojai, tai su tam tikromis problemomis susiduriame. – Su kuo susijęs žmonių išėjimas? – Keturi iš šešių išėjusių gydytojų buvo tarp 70 ir 80 metų amžiaus, tai tiesiog buvo galimybė jiems gauti šešių mėnesių išmoką, jie ja pasinaudojo ir išėjo iš darbo. – Kaip jūs planuojate pritraukti naujų specialistų? – Mes norėtume formuoti tą kryptį, kad būtų teikiamos paslaugos iš psichosocialinės reabilitacijos ir Minesotos programos. Gydytojų indėlis ten yra santykinai mažesnis, daugiau yra darbo psichologams, socialiniams darbuotojams ir ergoterapeutams. Mes nenorime dubliuoti psichiatrijos ligoninių arba toksikologijos centrų, kur teikiama būtinoji pagalba, tikimės daugiau formuoti tęstinį gydymą – kas vyksta po to, kai suteikiama būtinoji pagalba. Tęstinis gydymas yra naujų elgesio įgūdžių ugdymas, informacijos apie prieinamus pagalbos šaltinius teikimas, gerinamas bendradarbiavimas su įstaigomis, kurios teiks tolesnį gydymą: tai yra savivaldybės, psichikos sveikatos centrai, šeimos gydytojai, vaikų teisių apsaugos skyriai, probacijos tarnybos ir panašiai. – Ar iki šiol jums tekdavo atlikti ir blaivinimo funkciją? – Pavyzdžiui, Šiaulių priklausomybės ligų centras ir turėjo tik kelių dienų abstinencijos gydymą ir po jo išleisdavo pacientus atgal į gyvenamąją vietą ir jie vėl sugrįždavo. Tik tokia paslauga nėra pakankama. Mūsų supratimu, po abstinencijos gydymo turėtų būti tam tikras laikotarpis tęstinio gydymo, bent pora savaičių, arba keturios savaitės, jeigu kalbame apie Minesotos programą, kai leidžiama žmogui pagyventi šiek tiek kitoje aplinkoje, duodama galimybė suvokti savo ligą ir gauti elementarius atkirčius, kaip išvengti atkryčių. – Bet ar yra pakankamai tarnybų būtinajai pagalbai, kurios jūs norite atsisakyti? – Yra rajonų ligoninės, kuriose yra reanimacija. Ten teikiamos paslaugos apsinuodijus psichoaktyviomis medžiagomis. Tam tikrą abstinencijų gydymo kiekį mes galėsime teikti priklausomybės ligų centruose, bet tai neturėtų būti pagrindinė centrų funkcija. Abstinencijos gydymas matomas tik kaip galimybė įeiti į tolesnį – tęstinį – gydymą. – Dar noriu šiek tiek grįžti prie personalo klausimo. Ministras A. Veryga buvo išsakęs priekaištų dėl labai didelio aptarnaujančio personalo skaičiaus, teigė, kad yra per daug valytojų, maisto išdavėjų ir panašiai. Ar susiskaičiavote, ar struktūra keisis? – Susiskaičiavome ir to administracinio bei ūkinio personalo per visus centrus mažėja nuo 102 pareigybių iki 77 nuo lapkričio 1 dienos. – Kokį atlygį siūlote besidarbinantiems medikams? – Neturime kitos išeities kaip siūlyti aukštesnius nei vidurkis atlyginimus tam, kad jie ateitų į priklausomybės ligų centrą. Nes darbas su stigmatizuotais pacientais mažiau patrauklus. Biudžete kitiems metams darbo užmokesčiui yra 400 tūkst. eurų daugiau, jei lyginsime respublikinį priklausomybės ligų centrą su penkiais buvusiaisiais, iš jų dalis lėšų bus išeitinėms kompensacijoms, bet tam tikras pliusas bus biudžete darbo užmokesčiui, tai turėtų sudaryti prielaidas didinti darbo užmokestį. – Pakalbėkime plačiau apie paslaugas, kurių priklausomybės centruose galima sulaukti. Visų pirma, kokių iki šiol teiktų paslaugų ketinate atsisakyti, ar liks, pavyzdžiui, nevienareikšmiškai vertinamas kodavimas? – Kodavimas, dar vadinamas torpedavimu, buvo labai paplitusi paslauga kai kuriuose priklausomybės ligų centruose, yra sutartys tarp savivaldybių ir priklausomybės ligų centrų, pagal jas savivaldybės apmokėdavo šiuos moksliškai nepagrįstus gydymo metodus, kai per 10-15 minučių galima atlikti vadinamąjį kodavimą ir tuos viskas pasibaigdavo. Mes planuojame šitų metodų atsisakyti. Kol kas mes darome analizę, kokios paslaugos yra teikiamos visuose centruose, įskaitant ir mokamas paslaugas, ir pabandysime suformuoti paslaugų asortimentą. Norėtume, kad visi centrai turėtų pagrindinį paslaugų paketą: tai yra alkoholinės abstinencijos gydymas, psichosocialinė reabilitacija arba Minesotos programa, antrinio lygio specializuotos priklausomybių psichiatrų konsultacijos palaikomajam gydymui ir farmakoterapija opioidiniais vaistais. – Pastaroji paslauga yra vadinamoji metadono programa? – Mes taip nevadiname, galbūt reikia sakyti pakaitinis gydymas, nes programa tarsi suponuoja, kad čia visiems taikoma tas pats. Iš tikrųjų tai individualizuotas gydymas. Taigi pagrindinis paslaugų paketas turėtų būti visuose penkiuose priklausomybės ligų centruose. Iki šiol, kaip sakiau, Šiauliuose nebuvo psichosocialinės reabilitacijos arba Minesotos programos, ir Panevėžyje nebuvo. Tai tuose dviejuose miestuose reikės formuoti psichosocialinį gydymą. – Centrų vadovai yra išsakę nusiskundimų dėl patalpų, kuriose tenka dirbti. Pavyzdžiui, Klaipėdos centras veikia keliuose bendrabučio aukštuose. Ar kas nors keisis? – Iki šiol nebuvo tinkamo dėmesio priklausomybės ligų centrams, taip pat ir infrastruktūrai. Gal tai susiję ir su dideliu žmonių išėjimu, kadangi, kaip minėjote, patalpos apleistos, ir nėra greito sprendimo, kaip būtų galima padėtį ištaisyti. Klaipėdoje iš tikrųjų yra bendrabutinio pastato pirmas ir penktas aukštai, patalpos visiškai nepritaikytos. Mums reikės gauti higienos pasus norint pratęsti licenciją tais adresais, tai mes su nerimu laukiame to proceso. Klaipėdoje taip pat yra patalpos virš psichikos sveikatos centro, jos yra žymiai geresnės būklės. Panevėžyje priklausomybės ligų centras yra šalia buvusio profilaktoriumo, kuris yra apleistas, kyla klausimų dėl jo ateities. Jeigu kalbėtume apie Gerosios Vilties g. 3 pastatą Vilniuje, jis nėra renovuotas 25 metus ar daugiau. Jis priklausė Vilniaus savivaldybei iki 2013 metų ir niekaip nepateko į Europos Sąjungos infrastruktūros gerinimo programas. Taip pat turime vaikų ir jaunimo reabilitacijos pastatą Vilkpėdėje, tai yra medinis pastatas, kur sąlygos vaikams ir jaunimui reabilituotis yra nepalankios. 2014 metais buvo Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas investuoti į priklausomybės ligų centrų infrastruktūros gerinimą, buvo teisės aktas dėl socialinės atskirties mažinimo, bet nuo 2014 metų vasaros iki šių metų vasaros faktiškai tas procesas nejudėjo. Tikiuosi, kad ateityje kai kuriuose centruose bus galima pagerinti infrastruktūrą. Tačiau atviras klausimas lieka dėl Klaipėdos ir Panevėžio, ten investicijos gali būti rizikingos (…). Mes galvojame, kad infrastruktūros pagerinimas ženkliai prisidėtų prie šitos srities destigmatizacijos... [visa naujiena]

← Lietuvos diplomatai konsultuojasi dėl „Magnickio sąrašo“
Valdančioji Zimbabvės partija atleido R. Mugabe iš pirmininko pareigų →

Įvykiai Lietuvoje