Nijolė Mirončikaitė: Žiūrovai matytų daugiau pozityvių spalvų...

2014-07-24 09:22 - ve.lt

Nijolė MIRONČIKAITĖ, Šiaulių dramos teatro aktorė:Šiandien televizijos tiesiog bruka žiūrovams filmus, kurių veikėjai nieko daugiau ir nedaro, o tik mušasi, šaudo ir gaudo. Beprasmiška tokiuose filmuose ieškoti gilesnės minties, psichologinio užtaiso ar edukacinės gyslelės, kuri praturtintų žiūrovo dvasinį pasaulį. Prasidėjus tokio filmo demonstracijai visuomet perjungiu kanalą. Ar ne geriau būtų vietoj tokių brukalų parodyti daugiau dokumentikos, istorinių filmų? Lietuvių literatūra turtinga tokių gražių romanų, tai kodėl pagal juos nepastačius filmų? Žinoma, romanų ekranizavimas yra ne vien televizijos, bet ir Kultūros ministerijos rūpestis, o pradėjęs apie tai kalbėti dažniausiai išgirsti, kad nėra pinigų... Kultūra turėtų būti valstybės prioritetas, o Lietuvoje, deja, šiai gyvenimo sričiai rodomas nepakankamas dėmesys. Pasitaiko, kad pinigai būna ištaškomi vėjais, pridaromi milijoniniai nuostoliai, tačiau kaltieji nenubaudžiami, ištaškyti pinigai lieka neišieškoti. Iš kur tada atsiras pinigų kultūrai, jei toks požiūris?Televizijoje pasigendu ir gražių vaikiškų pasakų, tokių herojų ar personažų, kurie besiformuojančiai asmenybei būtų sektinas pavyzdys, į kuriuos pasižiūrėję vaikai norėtų būti geresni. Nėra tokio teigiamo pavyzdžio - dažnas personažas tik keikiasi ar kitaip išsidirbinėja. O juk kokių gražių pasakų turime! Tad kodėl nepastačius vaidybinio filmo, kad ir pasakos apie Jonuką su Elenyte motyvais? Lietuviškų pasakų motyvais juk kiek daug būtų galima sukurti ir animacinių filmų mažiesiems žiūrovams! Labai svarbu, kad televiziją žiūrinčiam jaunimui būtų pateikiama asmenybių, į kurias tas jaunimas norėtų lygiuotis. O dabar žiūrovams daugiau brukama neigiamų gyvenimo atspindžių: tas nužudytas, tas pasikorė, tas žuvo avarijoje... Tokia liūdnos informacijos gausa taip slegia! Todėl, jei būčiau televizijos vadovė, stengčiausi, kad prie televizorių ekranų prisėdę žmonės galėtų pasisemti kuo daugiau teigiamų, pozityvių emocijų.Visuomet peržiūriu įvairių televizijų kanalų žinių laidas, patinka „Discovery“, „Animal Planet“, LRT „Kultūros“ programa... Labai gražu, kai televizijos laidose galima įžvelgti išliekamąją vertę. Deja, dažna televizija, vaikydamasi aukštų reitingų, žiūrovams stengiasi parodyti kuo daugiau kvapą gniaužiančių „sensacijų“, kriminalinių naujienų, o jos užgožia pozityvią informaciją. Negatyvių ir pozityvių naujienų srautai nėra tinkamai subalansuoti. Žinių laidose greta mūsų šalies politinių aktualijų ir kriminalų tik Lietuvos televizija pateikia žiupsnelį kultūros, o kur ta kultūra kitose televizijose?Jei į kultūrą žiūrima pro pirštus, tai nereikia paskui stebėtis, kad vaikai eina keikdamiesi, daužydami, kas po ranka pakliūva, vartoja narkotikus... Iš televizorių ekranų trykštantis smurtas daro didelę įtaką jaunam žmogui, ypač jei jis yra labiau pažeidžiamas psichologiškai. Visada sakydavau - bent truputį meno paragavęs vaikas, kuris mokosi muzikos mokykloje, mokosi dailės ar nueina į teatrą ir pasižiūri bent kelis spektaklius, niekada neis muštis gatvėje. Geros aplinkos supami vaikai niekada neis bandomis.Ugdyti kultūros daigus jaunosios kartos širdyse reikia nuo mažų dienų, o už tai atsakingi esame visi: ir tėvai, ir pedagogai, ir valdžia, ir televizija. Labai daug bendrauti su jaunais žmonėmis teko vedant teatro pamokas mokyklose. Liūdna būdavo sužinojus, kad dešimtos ar net vienuoliktos klasės moksleivis gyvenime dar nėra buvęs teatre! Jei mūsų auganti karta bus nekultūringa, tai ką mes pasieksime? Juk apie tai kalbėjo ir Regimantas Adomaitis, ir šviesaus atminimo Antanas Šurna... Valdžia kažkodėl šių teatro vilkų iki šiol neišgirdo. Kultūra juk turi būti visa ko pamatas. Ir ne tik televizijoje. Verslas irgi turi būti kultūringas - žmogus neturi siekti apgauti kitą žmogų, o pasiskolinęs pinigų - visuomet grąžinti. O dabar pinigai dažnai žmones išlepina, sugadina. Jei pinigų turės kultūringas žmogus, jis užsiims labdara, sušelps reikalingus pagalbos žmones. O nekultūringą žmogų pinigai padaro chamu. Tokiu, kuris eis ir visiems aiškins, kad tie, kas uždirba nedaug pinigų, yra kvaili. Tai pagal tokią logiką išeitų, kad visi kultūros darbuotojai yra kvaili, nes lieja prakaitą už grašius...Pažiūrėjus mūsų šalies televizijų kanalus galima susidaryti kreivą įspūdį, kad gyvenimas verda tik Vilniuje, o kituose miestuose vyrauja visiškas štilis. Kartą sostinėje sutiktas gerai pažįstamas aktorius manęs ir klausia: „Tai ką jūs dabar ten Šiauliuose veikiate?“ Pasirodo, vilniečiai nieko apie mus nežino: nei kas pas mus vyksta, nei kas pas mus atvažiuoja, nei kur mes apsilankome. O juk kultūrinį gyvenimą turi ir Šiauliai! Jį turi ir Kupiškis, ir Rokiškis, ir Alytus, ir Marijampolė, ir daugybė kitų Lietuvos miestų bei miestelių, tačiau televizijos žiūrovams kažkodėl nesudaroma galimybė tai pamatyti. Mažesniųjų miestų aktorių darbas dažnai lieka nepastebimas ir minint Teatro dieną.Ir tuomet pagrindiniai apdovanojimai būna skiriami tik Vilniaus ir Kauno aktoriams. O kur kiti? Gal kituose miestuose jų nėra? Tai kas tada važinėja gastrolių po provincijos miestelius, kas palaiko kultūrinę dvasią regionuose? Tad ar nebūtų šaunu, jei mūsų televizijos parodytų daugiau laidų ne tik iš sostinės, bet ir iš kitų šalies miestų bei provincijos miestelių? Kad televizijos žiūrovai pamatytų ne tik tai, kuo gyvena Vilnius, bet ir tai, kuo gyvena visa Lietuva. Sostinė juk nėra visa Lietuva... [visa naujiena]